7 prieskoniai-afrodiziakai Valentino dienai

Afrodiziakas –  tai, kas sukelia aistrą mylėti. Afrodiziakais gali būti kvepalai, jūros gėrybės, daržovės, vaisiai, vynas – visa, kas gali pažadinti aistrą. Vieni seniausių žmonėms žinomų afrodiziakų – prieskoniai.  Arbatas ir prieskonių mišinius „7 Ievos namai“ kuriančios bendrovės „Prieskonių ambasada“ vadovė Ieva Jonaitienė išskyrė 7 prieskonius-afrodiziakus, kurie jūsų ruoštai vakarienei suteiks ypatingą kibirkštį.

1. Dašis – vienas pirmųjų Europoje naudotų afrodiziakų. Jis buvo naudojamas ne tik vietoje pipirų, bet ir kaip priemonė seksualiniam potraukiui didinti. Dašis buvo nesvetimas ir Lietuvos dvaruose. Šį ingredientą didikai naudojo meilės reikaluose, lankydamiesi žmonos (ir ne tik) pataluose. Dašio kartumas didindavo jų galimybių amplitudę. Dėl šios priežasties dašio žvėrienos patiekaluose negailėdavo ir vakarienę savo vyrui ruošdavusios moterys. Jį taip pat galima naudoti daržovių patiekalams, gaminant veršieną ar paukštieną.

2. Cinamonas. Tai vienas iš seniausiai Egipte naudojamų prieskonių-afrodiziakų, kuris kurstė faraonų aistrą net ir po mirties. Cinamono lazdeles dėdavo į turtingųjų kapus šalia apeiginių daiktų. Viduramžiais, kai Venecijoje klestėjo prieskonių prekyba, Venecijos karnavalo metu cinamono kvapas sklandydavo ore. Jis pabrėžė aukštą kilmę, prabangą ir visuomenės padėtį. Venecijos kaukių karnavale kartu su nėriniais, perlais, plunksnomis, šilkinėmis kojinėmis ir pirštinėmis, cinamonas buvo viena iš aprangos dalių, kuri kurstydavo intriguojančią naktį. Cinamoną rekomenduojama dėti į vištienos patiekalus, pyragus, ledus. Taip pat jo galima įmaišyti į kavą.

3. Vanilė – prieskonių karalienė. Kvepianti vanile moteris sužadina aplink esančiųjų teigiamas emocijas ir sustiprina vyriškas galias. Vanilė kvepia itin gundančiai, svaiginančiai, saldžiai apkartusiu aromatu. Vanilę senovės actekai piešiniuose vaizdavo kaip su kavos pupelėmis vartojamą afrodiziaką, kuris teigiamai veikia dvasinę žmogaus būseną, slopina stresą, guodžia, ramina, suteikia saldžios palaimos jausmą. Kvapnioji vanilės ankštis, išskirdama savo kartumą, suteikia itin malonaus aromato saldiems kepiniams, kremams, pudingams ir ledams.

4. Aitriosios paprikos. Actekai, inkai ir majai vartojo aitriąsias paprikas kaip maistą ir vaistą. Kraujotakos gerinimui jie ruošdavo čili viralą su cukranendrėmis ir kakava. Aitriųjų paprikų įkaitintas kraujas suteikia kūnui šildantį jausmą nuo gomurio iki pirštų galiukų. Liežuvį deginantis ir kūną bei sielą kaitinantis skonis tinkamas gardinti mėsos ir žuvies patiekalus. Aistros ir energijos vakarui gali suteikti ir kava arba šokoladas su šiuo prieskoniu.

5. Juodasis pipiras – bene dažniausiai naudojamas prieskonis kasdieninėje virtuvėje. Romėnai ypatingai žavėjosi juoduoju pipiru: jį naudojo ne tik mėsai gardinti, bet ir visoms ligoms, tarp kurių buvo ir lytinis šaltumas, gydyti. Juodasis pipiras taip pat buvo vienas iš pagrindinių vyno pagardų, suteikiantis svaiginančiai deginančio skonio. Pipirą rekomenduojama naudoti mėsos patiekalams, padažams, marinatams.

6. Imbieras – vyriškas afrodiziakas, išblaškantis nerimą, padedantis subalansuoti mintis ir suteikiantis energijos visai dienai (arba vakarui). Į Viduržemio jūros regioną kartu su arabų pirkliais imbieras atkeliavo 700 m. pr. Kr. Šamanai imbiero šaknį naudodavo transo apeigoms. Švelnus imbiero aštrumas, kąsdamas gomurį, priverčia varinėjamą kraują sušildyti visą kūną ir taip sustiprinti vyrišką libido energiją. Imbierą rekomenduojama dėti į mėsos, žuvies patiekalus, duoną, kepinius ar padažus.

7. Šafranas – krokų žiedų piestelės – ne veltui yra pats brangiausias prieskonis pasaulyje. Daugelio jis vadinamas stipriausiu afrodiziaku. Romos imperijos laikais, siekiant sukelti kuo didesnę aistrą, patalynė, kurioje jaunavedžiai praleisdavo pirmąją povestuvinę naktį, būdavo įtrinama šafranu, apibarstoma lelijų ir šafrano žiedlapiais. Šafrano vandenyje taip pat būdavo skalbiamas jaunosios veido šydas. Norint sustiprinti seksualinę energiją šafranu gardintas maistas ir vynas buvo vartojamas Romos puotose. Šafrano piestelėmis galima suintensyvinti įvairius alkoholinius gėrimus: šampaną, vyną, brendį, viskį ar saldų likerį. Jį taip pat galima sumalti su kavos pupelėmis – taip kava dar labiau tonizuos, suteiks energijos.

Specialistai perspėja – smogas mus nuodys ilgai

Kaskart prasidėjus šildymo sezonui Aplinkos apsaugos agentūra skambina pavojaus varpais – oro tarša miestuose ir gyvenvietėse viršija normas. Žiemą daug kietųjų dalelių išskiria gyventojų kūrenami technologiškai pasenę židiniai ir malkinės krosnelės. Pasaulyje ši problema sprendžiama paprastu, bet efektyviu būdu – orą teršiančius šildymo prietaisus skatinama keisti ekologiškais kompensuojant dalį naujų krosnelių įsigijimo išlaidų.

Oro taršą analizuojantys specialistai skaičiuoja, kad, pvz., šiemet sausio pradžioje atšalus orui netinkamu kuru ir įranga šildomi namai aplinkos taršą miestuose padidino 1,5 ir daugiau kartų. Vilniaus senamiestyje ir be prietaisų buvo galima „užuosti“, kad oro tarša ypač padidėjo, o prietaisai fiksavo, kad mes kvėpuojame oru, kuriame kietųjų dalelių koncentracija buvo 80–150 µg/m³ (Pasaulio sveikatos organizacijos nustatyta vidutinė kietųjų dalelių metų vidutinė koncentracija – 20 µg/m³).
Todėl šildymo prietaisų atnaujinimas – viena iš efektyvių priemonių išsaugoti miestų orą švarų. Krosnelių atnaujinimo sistema sėkmingai veikia Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Valstijose, Kanadoje ir kitose šalyse. Prie tokių projektų prisideda ir krosnelių gamintojai. Pavyzdžiui, Danijoje „Scan“ krosneles ir židinius parduodanti bendrovė prie valstybės kompensuojamų 2 000 Danijos kronų (apie 260 Eur) prideda dar tiek pat kompanijos lėšų, taigi, seną malkinę krosnelę keičiančiam pirkėjui naujas šildymo įrenginys kainuoja 520 Eur pigiau. Norintieji gauti šią kompensaciją turi įvykdyti tik dvi sąlygas – turėti seną krosnelę ir ją pakeisti sertifikatus atitinkančia ekologiška krosnele.
„Senosios kartos krosnelėse (paprastai gamintose iki XXI a.) kuras nesudega efektyviai – malkų kūrenti reikia daugiau, šilumos akumuliuojama mažiau, o tarša yra iki 15 kartų didesnė palyginti su naujosios kartos krosnelėmis, – sako Vytautas Misiūnas, norvegiškų krosnelių gamintoją „Jotul“ atstovaujančios UAB „Tolvita“ pardavimų vadovas. – Technologijos sparčiai tobulėja. Prieš kelerius metus buvo normalu, kad kietu kuru kūrenamos krosnelės į aplinką išskirtų iki 15 mg kietųjų dalelių. Šiandien moderniose krosnelėse įdiegta uždaro degimo sistema užtikrina, kad malkinė krosnelė ar židinys į orą išskirtų vos 2 mg kietųjų dalelių. Šios krosnelės 90 proc. dujų ir dalelių dūmuose paverčia šiluma. Todėl jos ne tik saugo aplinką, bet ir šildo efektyviau.“
Krosnelių ir židinių degimo kokybę Europos Sąjungoje nustato CE reglamentai. Bet yra šalių, turinčių ir vietinius reglamentus, pavyzdžiui, Vokietija – TUV, Norvegija – SINTEF, Lietuva – STR. Skandinavijos šalyse labai vertinamas žaliosios gulbės (Green Swan) ženklas.
„Gyvenvietėse ar didmiesčių senamiesčiuose šildymo laikotarpiu pakanka įkvėpti oro ir be specialių matavimo prietaisų jaučiame – čia kūrenama kietuoju kuru. Oro taršai įtakos turi ne tik, kokiu židiniu ar krosnele šildomas būstas, bet ir šių įrenginių bei dūmtraukių priežiūra, kuro kokybė. Ne paslaptis, kad gyventojai apie naują krosnelę pagalvoja tik tada, kai žiežirbos ima lakstyti pro nesandarią konstrukciją, o kaminus ima valyti, kai susikaupę suodžiai pradeda kristi gabalais ar užsiliepsnoja“, – sako V. Misiūnas.
Pasak „Tolvitos“ specialisto, norėdami išspręsti oro taršos problemą turime veikti kompleksiškai: pritaikyti daugelyje šalių sėkmingai veikiantį kompensacijų mechanizmą, skatinti gyventojus tinkamai prižiūrėti ugniakurus bei valyti dūmtraukius. Tačiau tam reikia ir politinės valios, ir gyventojų savimonės.